LithuanianEnglish (United Kingdom)

Straipsniai apie parką

There are no translations available.

Pajūrio regioniniame parkevartai į TEN

Pamenu vaikystėje vasarą poilsiaudavau Karklėje pas gimines. Atmintyje išliko kažkokia nereali ramybė. Jei tada būčiau turėjęs kokį tai minimalų supratimą apie aną pasaulį, ko gero būčiau pagalvojęs, kad numiriau, taip ramu būdavo. Jei ne kariškių pašaudymai iš patrankų į jūrą, būčiau vengęs poilsio tokioje nesveikoje ramybėje. Koks gi vaikas mėgsta anapilio ramybę. Aišku tai buvo apgaulinga ramybė. Žmonių čia būdavo mažai, bet čia gi buvo poligonas, kas automatiškai reiškia kažkur netoliese dusinamus jaunus kareivius. Jų dantų griežimas mano ausų nepasiekdavo. Vaikystė tuo ir garsi visame pasaulyje, kad sugeba žaisti su piene, kai už kampo tyko negandos vanagas. Tai čia įspūdžiai iš vaikystės.

Kai sugrįžau čia jau pastudijavęs ir pagyvenęs Vilniuje, poligono jau neberadau, radau atvirus vartus į buvusią paslapties žemę. Vaikystės sąmonės stipriai mistifikuota erdvė iš pradžių kėlė baimę, baimę nusivilti. Nenusivyliau. Čia buvo banditų pamėgta teritorija, 4 lavoniukai pirmais darbo metais. Bet tai nesikirto su kito pasaulio imidžu mano sąmonėje. Veikiau atvirkščiai. Pasieniečių surasti senai jau visuomenės pamiršti kažkokie žmogaus griaučiai kopose ir bunkeryje tik patvirtino, kad čia ne “šis nuobodus pasaulis”.

Toks šios žemės imidžas išliko iki šiol. Kiekvienais metais jis tik sustiprėja. Pirmiausiai jį pastiprina žmonės.

Kartą žiūriu senutė prie kelio šieno krūvą krauna, degins, galvoju, o ji purto galvą “ Čia gandriukui, iš tokių kietų stagarų lizdą krauna, kaip ta gandrienė ištvers mėnesį”. Ir iš tikro, atlekia gandras, kapt iš glėbio kuokštą šieno ir nešasi į čia pat esantį lizdą. Dabar jau ko gero gandrienė ištvers. Ankščiau galvojau, kad tik anapily kūrinija susitaikys su žmogumi. Ir dabar taip tebegalvoju, čia gi beveik ir yra anapilis. Bent jau prieangis į ten. Jei baltai kažkada už upės palaidoję mirusius žinodavo, kad jie TEN, tai kokį jausmą jiems turėjo kelti žvilgsnis į jūros tolius? Tik žmonijai dar labiau puolus jie pradėjo galvoti, kad anapus Žuvėdija, o ne noks anapilis (kokia siaubinga psichikos erozija). Netikit, kad čia prieangis į TEN? Tada nueikit ant 24m aukščio Olandų kepure vadinamo kalno skardžio, atsisėskit nukorę kojas žemyn, sulaukit saulėlydžio, įkalkit “Mate” dozę. Praeis noras ginčytis.

Yra ant šios kalno ir labai pikantiška vietelė su beveik horizontaliai į jūrą augančiais beržais. Baisu kad lietuvaičiai nepradėtų čia masiškai praktikuoti savo pamėgto išėjimo į TEN būdo – pasikorimo (Nors, anot didžiai gerbiamo Gintaro Beresnevičiaus, tai puikus būdas, permetantis žmogų tiesiai į oro dvasių sferą, o kojos net nesiekia žemės).

Čia gyvenę kuršiai – puikiai suprato šios erdvės ženklų sistemą. Iš to kaip jie vadino čia gausiai po audrų pasirodančius ruonius, susidaro įspūdis, - jie tikrai nesijautė gyveną banalioje erdvėje. Ruoniai čia nebuvo “jūros žinduoliai” kaip mano “mąstytojai” dabar. Tai buvo Bangpūčio dukros. Keisti ir taikūs padarai, kaip jie be Bangpūčio? Ir atvirkščiai, kaip dievukas be svitos.

Christianizacija “išdulkino” tas dukras. Jos tapo velnio karvėmis. O kieno daugiau, jei tokios neaiškios.

Gintaras taip pat įnešė savo į šią erdvę. Dabar taip pat galima valandų valandas stebėti rūke ritmiškai judančius gintaro žvejus, iki juosmens net viduržiemy įsibridusius į jūrą ir laukiančius kol bangos atplukdys jų gyvenimo svajonę – kilograminę gintarinės pilies plytą.Kažkoks pasiutusiai taikus verslas. Lyg ir žvejoji, bet nieko nežudai, dejuot nereikia, kad valstybė žudo, ruoniai tinklus plėšo… . Svarbiausia vis lauki savojo gyvenimo gintaro. Vien galimybė viltis ko verta.

Ilgiau pabuvus prie jūros, bangos ir vėjas praskalauja kažkokius organus ( tas ritmas kažkuo primena sufijų šokius) ir net paprastas Karklės žvejys pasimato kitaip. Ne, tiksliau pasakius, ne kitaip, o aplamai pasimato. Štai vienas buvo žvejys ir tiek, o kai išgėriau bangų mūšos, jis tapo susiliejimo su gamta simboliu. Jūra rami, - jis vaikšto tiesiai kaip paprastas žmogus, o štai, kai jūra ima banguoti, pastebėjau, jis eidamas ima krypuoti į šonus, kaip jūreivis. Pakilus štormui – vos ne keturpėsčias ropoja. Mat kai žvejys negali į jūrą išeiti, lieka vienas užsiėmimas – gerti. Ir geria. Užtat tobulai susilieja su gamtos ritmais. Toks šiaurės sufijas.

Gyvoji gamta – atskira tema, bet esminius momentus nutylėti, sąžinė neleidžia. Ji susijus su buvusiu poligonu, pirmiausia tuo, kad dėka uždarumo, čia nebuvo nutiesta dar viena Basanavičiaus gatvė ir paukščiai nepradėjo į savo giesmes įpinti rusiškų šlagerių motyvų.`

Antra, čia išliko natūralios pievos iškaišytos lietuviškomis orchidėjomis. Jų čia maždaug dešimt rūšių. Mane tiesiog pritrenkė, kai virš jų pamačiau nuo kapų su visu betoniniu postamentu nurautą, 6m. aukštyje kabantį senovišką kryžių. Šalia pamačiau kitą, sukaltą iš lentų, vietoj mūkelės -kareiviškas dubenėlis su šaukštu ir užrašas - “Nezabudu mat radnuju”. Tai “dembelių” palikti ženklai, bet geras įvadas į apmąstymus apie Sovietų imperijos šaknis. Tiesiog semiotinis kodas vertas “įmuziejinimo”.

Dar apie pajūrio augalus. Aš pagal išsilavinimą – zoologas. Patirtis sako, kad zoologais tampa vitališki žmonės. Energija besitaškančiuose žvėriukuose matantys savo atspindį, naiviai tikintys, kad pažinę juos, pažins save. Tokiems augalai neįdomūs – nei mylisi, nei pykstasi. Bet atėjo laikas, kai tas taškymasis ir man, zoologui, įsipyko. “Tuštybių tuštybė” visa tai, kažkuris galas ištarė. Tuomet išvydau gražuolį baltijinį pūtelį, augaliuką susijusį su Baltiją, augantį tik prie jos ir niekur daugiau. Sėdi sau kopose ant jūros kranto, lapus kaip saulės baterijas išskleidęs, energiją iš kosmoso semia… . Supratau – jogas. Kaip dievą myliu – Jogas. Net apsakyti negaliu kaip jį pradėjau gerbti, sakyčiau, net juodai užpavydėjau. Pabandžiau pats taip – šūdas gavosi. Užsirašiau pas jį į mokinius. Priėmė, į patį žemiausią rangą. Nesenai pirmą ezoterinę paslaptį patikėjo. Avansu. Ta paslaptis apie peles. Kartą vykdžiau mokslinius tyrimus, kur reikėjo parko peles spąstukais gaudyti, monitoringu tai vadinasi. Susikruvinau rankas kitaip sakant. Nuėjau pas pūtelį ir klausiu;

- Ar pelės turi globėjų danguje?

- Netikėli tu, - išgirdau atsakymą,- kai žmonės su sparniukais tai tau aišku, kad tai angeliukai, o kai pelės su sparnais, tai jau kažkodėl šikšnosparniai.

Viską supratau. Dabar laukiu, kaip pelių angelai puls mane bausti, prašau atleidimo ir retkarčiais patrupinu duonos ten kur daugiausia jų sugavau. Erkė neseniai jau įsisiurbė, baugu, gal ne be šikšnosparnių įtakos. Bet nesiskiepiju, iš principo. Durnas principas, bet reikia kokį nors turėti.

Galit ir jūs pas pūtelį į mokinius užsirašyti, priims, jei net mane, zoologą priėmė. Štai kur jus, gerbiami televizijos žiūrovai, dvasios užnešė. Sveiki atvykę į Anapilio prieangį. Baisoka? Dar laikas grįžti.

vyr.ekologas Erlandas Paplauskis